Istorija < Grįžti

Jonas Balčiūnas, Algirdas Skrupskelis ir Hubertas Jablonskas prie Barstyčių akmens Skuodo r.

Aloyzui Petrašiūnui, Regimantai Stankevičienei ir Violetai Bruzgelevičiūtei prireikė užlipti ant Vilniaus arkikatedros stogo.

Jurgita Rimkevičienė, Jolanta Paunksnienė, Loreta Jatulionytė-Brezgienė, Jadvyga Verksnienė Anykščių geležinkelio stotyje.

Asta Giniūnienė ir Svetlana Poligienė tiria Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios paveikslus.

Kazimieras Ručinskas, Milda Bugailiškytė, Lina Buteikytė - Kupstaitienė, Marija Žvirblienė ir Violeta Bruzgelevičiūtė Raudonėje, Jurbarko r.

Violeta Bruzgelevičiūtė ir Rima Putrimienė Rudaminos dvare, Lazdijų r.

Rūta Adomaitienė dalinasi su kolegomis aktualijomis Kultūros paveldo centro rūsyje.

Girėnas Povilionis prie Lenkimų Šv. Onos bažnyčios vargonų Skuodo r.

Loreta Jatulionytė - Brezgienė, Jolanta Paunksnienė ir Renata Bugorevičiūtė lokalizuoja rastas senąsias kapines.

Marija Kuodienė ir Asta Giniūnienė prie Šv. Roko paveikslo Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje.

Kolektyvas Kultūros paveldo centro penkmečio proga.

KULTŪROS PAVELDO CENTRO ISTORIJA

 

Šalia mūsų esanti praeitis, tai istorijos ir kultūros paveldas.

 

     Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras įsteigtas Paminklotvarkos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 16, 1991 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 180p panaikinus Mokslinę metodinę kultūros paminklų tarybą.
     Per 1991-2015 m. veiklos laikotarpį Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (nuo 1995 m. – Kultūros paveldo centras) ne vieną kartą struktūriškai keitėsi, bet iš esmės nekintančiai išliko pagrindinė jo veiklos sritis: kultūros paveldo paieška, jo inventorizavimas, moksliniai tyrimai, teikimas įrašyti į Kultūros paminklų sąrašus ar į Kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo centras siekė surinkti kuo daugiau duomenų apie istorijos ir kultūros paveldą, tuos duomenis gausinti, tikslinti, sisteminti, padaryti prieinamais visuomenei. Istoriniai ir fiziniai paveldo tyrimai buvo ir yra paveldo pažinimo pagrindas. Kultūros paveldo centras visada buvo ir yra mokslinės informacijos apie istorijos ir kultūros paveldą teikėjas Kultūros paveldo departamentui ir kitiems tokios informacijos siekiantiems.
      1991–2005 m. Kultūros paveldo centras tvarkė Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų, iki 1995 m. – Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, atliko kandidatų į tuos sąrašus tyrimo, inventorizavimo, lokalizavimo darbus.
    1991–2006 m. Kultūros paveldo centro direktoriumi buvo Vitas Karčiauskas, nuo 2006 m. yra architektas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras Virgilijus Kačinskas.
     1991 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus įsakymu buvo nustatyta kaip turi būti vedamas Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašas: šį sąrašą tvarkė Kultūros vertybių apskaitos skyrius, įrašus atliko tie darbuotojai, kurie analizavo gautą informaciją arba parengė dokumentus apie paminklą, įrašą tvirtino direktorius arba direktoriaus pavaduotojas, paminklai iš šio sąrašo buvo išbraukiami direktoriaus įsakymu.
     1991 m. pabaigoje Lietuvos kultūros paveldo moksliniame centre dirbo 41 darbuotojas. Tais metais direktoriaus pavaduotoju buvo Bronius Dakanis, vyriausiąja buhaltere – Jūratė Vinikienė (vėliau – Tatjana Kriučichina), Kultūros vertybių apskaitos (vėliau Statinių ir jų inventoriaus) skyriaus viršininku – Eugenijus Ivaškevičius, Informacijos skyriaus viršininku – Juozas Bardauskas, Ūkio skyriaus viršininku – Povilas Tebelškis (vėliau jį pakeitė Raimondas Paškevičius), vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, archeologų grupės vadovu – Jonas Balčiūnas, Archyvo vedėja – Ullė Damasickienė. Kultūros vertybių apskaitos skyrius turėjo grupes, kurioms vadovavo J. Balčiūnas, Aleksandras Indriulaitis, Indrė Kačinskaitė ir Diana Varnaitė. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1992 m. spalio 30 d. įsakymu buvo išformuotas Mokslinių tyrimų skyrius, archeologų grupė, įsteigtas Archeologų skyrius su apskaitos ir tyrimų sektoriais. Moksliniu bendradarbiu, Archeologijos skyriaus viršininku paskirtas B. Dakanis, pervedant jį iš direktoriaus pavaduotojo pareigų. Moksliniu bendradarbiu, direktoriaus pavaduotoju paskirtas Evaldas Zilinskas.
     Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1992 m. sausio 20 d. buvo sudaryta Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro Mokslinė taryba, veikusi archeologijos, istorijos, architektūros ir dailės sekcijomis. 1992 m. birželio 22 įsakymu Mokslinę tarybą imta vadinti Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro Moksline komisija.
    Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1992 m. sausio 20 d. įsakymu sudaryta Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro Redakcinė kolegija. Leistas „Muziejai ir paminklai“.
     Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1992 m. vasario 7 d. įsakymu buvo nuspręsta kiekvienam objektui, įrašomam į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą vesti jo bylą. Iki įrašant objektą į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą reikėjo parengti šiuos dokumentus: objekto aprašą ir specialisto išvadą apie paminkliškumą, fotofiksaciją arba teritorijos (vietos) planą, miesto (rajono) kultūros paveldo komisijos paminklosauginės ekspertizės aktą (jeigu ekspertizė vykdyta). Iki įrašant objektą į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą paruošti šiuos dokumentus: objekto aprašą ir specialisto išvadą dėl paminkliškumo, istorinę tyriminę pažymą, situacijos (teritorijos) planą, inventorinę medžiagą (visumos ir elementų fotofiksaciją, apmatavimus ir kitus identifikavimui būtinus duomenis), Mokslinės tarybos išvadą. Tokias bylas vesti ir dokumentus ruošti nuo 1992 m. vasario 20 d.
Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1992 m. kovo 17 d. įsakymu archeologams pavesta vykdyti turinčių archeloginę vertę vietų žvalgomuosius kasinėjimus.
Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1992 m. lapkričio 27 d. įsakymu iš Paminklų restauravimo instituto balanso į Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro balansą buvo perimtos pagrindinės priemonės, o taip pat įstaiga pasipildė specialistais, kurių darbą organizavo Cheminių tyrimų laboratorijos vedėja Elvyra Veronika Telksnienė, Fotogrametrijos laboratorijos vedėjas Rimantas Žvirblis.
    Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro veikloje 1993 m. įvyko svarbus įvykis: sausio mėnesį stažuotis į Prancūziją išvyko direktorius V. Karčiauskas, Archeologijos skyriaus Apskaitos sektoriaus vedėjas J. Balčiūnas, Informacijos skyriaus AIS grupės vadovas Vadimas Gegužinskas, Kultūros vertybių apskaitos skyriaus Istorikų grupės vadovė D. Varnaitė.
    Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1993 m. kovo 25 d. įsakymu buvo naujai suformintas Informacijos skyrius, kurį sudarė Kompiuterizuotos informacinės sistemos (KIS) grupė, redakcinė grupė ir biblioteka. Iki 2006 m. veikė leidykla „Savastis“.
    Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1993 m. liepos 16 d. įsakymu Statinių ir jų inventoriaus bei Archeologijos skyrių specialistai pradėjo formuoti paminklų dosjė.
    1994 m. iš Nacionalinio Lietuvos valstybės ir kultūros istorijos muziejaus buvo perimtas Architektūros skyrius. Kaip Architektūros muziejus Kultūros paveldo centrui priklausė iki 2006 m.
    Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro direktoriaus 1994 m. vasario 25 d. įsakymu buvo įsteigta Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro personalinė įmonė „Paveldas“, kurios direktoriumi tapo J. Bardauskas.
    Nuo 1995 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Jis įtvirtino sąvokas: kultūrinė vertė, visuomeninė reikšmė ir kt., buvo įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija, turėjusi vieną iš funkcijų aprobuoti siūlymus kultūros vertybes skelbti kultūros paminklais ir kultūros paminklus išbraukti iš kultūros vertybių registrų, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui pavedė turėti kultūros vertybių apsaugos kontrolės, apskaitos ir ekspertizės tarnybas, šių tarnybų vadovai tapo Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojais. Tarp pagrindinių Kultūros vertybių apsaugos departamento funkcijų buvo: atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių valstybinę apskaitą, organizuoti nekilnojamųjų kultūros vertybių mokslinius tyrimus bei šių vertybių propagavimą; kaupti, sisteminti ir skleisti informaciją apie nekilnojamąsias kultūros vertybes bei jų apsaugos metodus; kaupti, tvarkyti ir saugoti archyvinius dokumentus apie nekilnojamąsias kultūros vertybes ir jų apsaugą. Šis įstatymas apibrėžė, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą sudaro šių vertybių paieška, nustatymas, įvertinimas, inventorizavimas ir registravimas. Nekilnojamųjų kultūros vertybių pagrindiniai duomenys turi būti fiksuojami Kultūros vertybių apsaugos departamento nustatytuose apskaitos dokumentuose ir KIS duomenų banke. Visus objektus į Registrą įrašinėti pavesta Kultūros vertybių apsaugos departamentui. Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu pasiskyrė tvirtinti Lietuvos Respublikos Seimas. Reikšmingiausias nekilnojamąsias kultūros vertybes, pasiūlius Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, Kultūros ministro teikimu skelbti kultūros paminklais pavesta Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
     Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1995 m. birželio 12 d. įsakymu Ministerijos sekretorius-direktorius Jonas Glemža į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašė pirmuosius objektus: 32 objektus į Archeologinių vertybių sąrašą, 12 objektų į Memorialinių vietovių sąrašą, 40 objektų į Statinių sąrašą ir 25 objektus į Statinių priklausinių sąrašą. Šis sprendimas paskelbtas Valstybės žiniose.
    1996 m. sausio mėn. priimtas Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, įvardinęs įstatymo objektus – kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus: archeologinius radinius, etninės kultūros medžiaginius pavyzdžius, daiktus, susijusius su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto istorija, įžymių žmonių gyvenimu, šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus, meno vertybes: vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, meninės fotografijos ir kitus originalius kūrinius, liaudies dailės kūrinius, statinių dalis ir jų fragmentus, muzikos instrumentus, rankraštines knygas, inkunabulus, kodeksus, spaudinius ir kitus leidinius, daiktus, turinčius numizmatinę, sfragistinę, heraldinę ar filatelinę vertę, ordinus ir medalius, mokslo, technikos ar technologijos istoriją apibūdinančius daiktus, archyvinius dokumentus, kolekcijas, rinkinius, komplektus ar kitokius darinius, turinčius meninę, istorinę ar kitokią kultūrinę vertę, kaip visuma, nesvarbu, kokia atskirų dalių vertė ir rūšis. Šis įstatymas įpareigojo Kultūros vertybių apsaugos departamentą apskaityti kultūros kilnojamąsias vertybes (išskyrus archyvinius dokumentus), nesančius valstybinėse saugyklose, rengti, tvarkyti ir saugoti Registrą. Įstatymas nurodė, jog kilnojamąsias kultūros vertybes, remdamasis kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ekspertų komisijos išvada ir suderinęs su Valstybine paminklosaugos komisija, į Nesančių valstybinėse saugyklose valstybės saugomų kilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti ir iš šio registro išbraukti teisę turi kultūros ministras. Reikšmingiausias kilnojamąsias kultūros vertybes, įtrauktas į valstybinę apskaitą, kultūros ministro siūlymu, pateiktu remiantis Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ekspertų komisijos išvadomis, pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, Vyriausybė turi teisė skelbti Lietuvos kultūros paminklais.
     1997 m. vasario mėn. Kultūros paveldo centrą sudarė: Administracija (2 žm.), Buhalterija (2 žm.), Raštinė (2 žm.), Archeologijos skyrius (iš viso 8 darbuotojai), kurį sudarė Apskaitos sektorius (3 žm.), Tyrimų sektorius ir žurnalo „Baltų archeologija“ redakcija (3 žm.), Statinių ir vietovių skyrius (iš viso 14 darbuotojų), kurį sudarė Civilinių statinių sektorius (3 žm.), Inžinerinių statinių sektorius (1 žm.), Sakralinių statinių sektorius (3 žm.), Istorinių vietų ir monumentų sektorius (4 žm.), Kultūrinių vietovių sektorius (2 žm.), Informacijos skyrius ir leidykla „Savastis“ (iš viso 13 darbuotojų), kurį sudarė Biblioteka (2 žm.), KIS grupė (7 žm.), Archyvas (3 žm.), Techninių tyrimų laboratorija (4 žm.), Fotogrametrijos laboratorija (7 žm.), Architektūros muziejus (12 žm.), Kultūros vertybių paieškų skyrius (iš viso 4 darbuotojai), kurį sudarė Kultūros vertybių paieškų sektorius (2 žm.), Kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos sektorius (1 žm.), Fotolaboratorija (3 žm.) ir Ūkio skyrius (12 žm.). Iš viso Kultūros paveldo centre dirbo 86 žmonės. 1997 m. kovo mėn. Kultūros paveldo centrą papildė Teritorinės apskaitos padalinys (22 etatai).
     Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1997 m. birželio 12 įsakymu patvirtinti Kultūros paveldo centro nuostatai apibrėžė šiuos uždavinius ir funkcijas: uždaviniai – organizuoti ir vykdyti nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių (išskyrus archyvinių dokumentų), nesančių valstybinėse saugyklose, tyrimą ir apskaitą; kaupti ir saugoti valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus; propaguoti materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus, jų apsaugą; funkcijos – rengti: kultūros vertybių paieškos, jų tyrimo (nustatymo ir įvertinimo), inventorizavimo ir registravimo taisyklių projektus; informacijos apie materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus kaupimo, tvarkymo bei saugojimo taisyklių projektus; organizuoti ir vykdyti: kultūros vertybių paiešką; informacijos apie objektus, kurie gali turėti kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, kultūros vertybes ir kultūros paminklus paiešką, šią informaciją kaupti ir saugoti; mokslinius tyrimus bei kitus darbus, reikalingus kultūros vertybių apskaitai, informacijos apie objektus, kurie gali turėti kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, kultūros vertybes ir kultūros paminklus paieškai, kaupimui bei saugojimui, šių vertybių propagavimui, koordinuoti tokius darbus; informacijos apie neteisėtai iš Lietuvos išvežtas kultūros vertybes paiešką; nustatyti: kultūros vertybių sudėtį ir apimtį, jų kultūrinės vertės bei visuomeninės reikšmės požymius ir teritorijas; nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonas; rengti kultūros vertybių apskaitos dokumentus; tvarkyti Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrus; kultūros vertybių registrų kompiuterizuotos informacinės sistemos duomenų bazes; teikti siūlymus Kultūros vertybių apsaugos departamentui: dėl objektų, turinčių kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę įrašymo į Registrus, dėl kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais, dėl kultūros vertybių ir kultūros paminklų išbraukimo iš Registrų; informuoti apie objektų įrašymą į Registrus ar išbraukimą iš jų valstybinių registrų tvarkytojus, savivaldybes, savininkus (valdytojus) bei Kultūros vertybių apsaugos departamento teritorinius padalinius; skelbti Registrų duomenis ir teikti informaciją apie juos; leisti leidinius ir kitaip propaguoti materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus bei jų apsaugą; kaupti, tvarkyti ir saugoti: archyvinius dokumentus apie materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus bei jų apsaugą ir Kultūros paveldo centro ir kitų kultūros vertybių apsaugos valstybinių institucijų veiklą ir kt.
     Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1998 m. birželio 26 d. įsakymu buvo atlikti Kultūros paveldo centro struktūriniai ir organizaciniai pakeitimai, patvirtintos direktoriaus pirmojo pavaduotojo Kultūros paveldo centro vyriausiojo istoriko E. Ivaškevičiaus, direktoriaus pavaduotojo Kultūros paveldo centro vyriausiojo architekto V. Kačinsko, Archeologijos skyriaus vyriausiojo archeologo, skyriaus viršininko B. Dakanio, vyresniųjų archeologų: J. Balčiūno, Arūno Strazdo, P. Tebelškio, Algirdo Girininko, archeologo Eugenijaus Ivanausko, techniko Lino Tamulyno, Pastatų skyriaus vyresniojo architekto, skyriaus viršininko E. Zilinsko, vyresniosios istorikės Onos Stasiukaitienės, architektų Ritos Vėlyvienės, Antano Rupeikos, Memorialinių vietų skyriaus vyresniojo kartografo, skyriaus viršininko Tado Šidiškio, vyresniosios istorikės Loretos Kazlavickienės (Jatulionytės-Brezgienės), istorikės Jolantos Paunksnienės, Monumentų, sodybų ir urbanistikos skyriaus vyresniosios urbanistės, skyriaus viršininkės Antaninos Jarukaitienės, vyresniosios architektės I. Kačinskaitės, dailės istorikės Giedrės Vengrytės (Radvilavičienės), Bažnytinio inventoriaus skyriaus vyresniosios dailės istorikės skyriaus viršininkės Svetlanos Poligienės, vyriausiojo dailės istoriko Gintauto Žalėno, Fiksacijos skyriaus vyresniojo inžinieriaus skyriaus viršininko R. Žvirblio, vyresniųjų inžinierių fotogrametrininkių Marijos Žvirblienės, Rimos Putrimienės, vyresniųjų fotografų Sigito Platūkio, Aloyzo Petrašiūno, inžinierių fotogrametrininkų Eglės Bagdonienės, Gervaldo Zabarausko, inžinieriaus geodezininko Edvardo Činčio, Informacijos skyriaus ir leidyklos „Savastis“ paieškų grupės vyresniųjų istorikų Broniaus Kašelionio, Kazio Misiaus, KIS grupės vyresniosios administratorės, grupės vadovės Birutės Užkurėlytės, Teritorinės apskaitos padalinio specialistų (14) ir Ūkio skyriaus viršininko R. Paškevičiaus ir skyriaus darbuotojų pareiginės instrukcijos.
     Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 1998 m. gruodžio 10 d. įsakymu buvo patvirtinti Siūlomų įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrus dailės kūrinių ir kilnojamųjų objektų vertinimo kriterijai ir tvarka.
     2004 m. vasario 20 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtinti Etnoarchitektūros vertinimo kriterijai ir tvarka.
     2004 m. birželio 14 d. Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktoriaus įsakymu „Dėl nekilnojamojo turto registro duomenų pateikimo nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos dokumentuose“ nurodyta, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą sudaro: 1. Archeologinių vietų sąrašas; 2. Įvykių vietų sąrašas; 3. Laidojimo vietų sąrašas; 4. Mitologinių vietų sąrašas; 5. Monumentų sąrašas; 6. Statinių sąrašas, 7. Statinių kompleksų sąrašas; 8. Statinių puošybos ir įrangos sąrašas; 9. Urbanizuotų vietų sąrašas.
    2004 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą pakeitus nauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai, organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, išaiškinimą ir stebėseną, tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus. Įstatymas patvirtina, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių išaiškinimas ir registravimas, nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus, inventorizavimo duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Kultūros vertybių registras steigiamas, tvarkomas, naudojamas ir reorganizuojamas Valstybės registrų įstatymo, šio įstatymo, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės.
     Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 sausio 6 įsakymu Nr. Į-003 (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 8 įsakymo Nr. Į-325 redakcija) patvirtintais Kultūros paveldo centro nuostatais įpareigojo jį vykdyti šiuos tikslus: rinkti duomenis, būtinus inventorizavimui apie kultūros paveldą, ir tvarkyti kultūros paveldo inventorių; kaupti ir tvarkyti dokumentus ir duomenis apie kultūros paveldą. Laikantis šių tikslų Kultūros paveldo centras vykdė ir vykdo šias funkcijas: renka materialią kultūros paveldo išraišką apibūdinančią, fiksuojančią dabartį ir praeitį informaciją, ją kaupia, tikslina ir sistemina; atlieka istorinius ir fizinius tyrimus (išskyrus žvalgomuosius ir detaliuosius archeologinius tyrimus), susijusius su kultūros paveldu, bei kaupia, tvarko ir rengia su tuo susijusius dokumentus ir informaciją; teikia sukauptus duomenis Kultūros paveldo departamentui; vykdo specialiosios paveldosaugos bibliotekos veiklą.
     Kultūros paveldo centro struktūrą sudaro: Administracija (2 žm.), Buhalterija (2 žm.), Duomenų skyrius (iš viso 44 darbuotojai), kurį sudaro Vietų poskyris (9 žm.), Statinių poskyris (8 žm.), Urbanizuotų vietovių poskyris (9 žm.), Kilnojamųjų objektų poskyris (12 žm.), Detaliųjų tyrimų poskyris (4 žm.), Paveldosaugos biblioteka (4 žm.), Bendrasis skyrius (7 žm.). Iš viso: 59 darbuotojai.
     Nuo 1991 m. tebedirbančių Kultūros paveldo centre yra Vietų poskyrio vedėjas, archeologas A. Strazdas, vyriausiasis paminklotvarkininkas-archeologas J. Balčiūnas, Statinių poskyrio vedėja-architektė I. Kačinskaitė, Urbanizuotų vietovių poskyrio vyresnioji paminklotvarkininkė Jadvyga Verksnienė, Kultūros projektų vadovas J. Bardauskas, direktoriaus pavaduotojas E. Ivaškevičius.
     Kultūros paveldo centras sustiprėjo humanitarinių mokslų daktarais: Dalia Klajumiene, Regimanta Stankevičiene, Marija Drėmaite, Asta Giniūniene, Girėnu Povilioniu, Gabija Surdokaite-Vitiene, Alante Valtaite-Gagač ir kitais perpektyviais darbuotojais.
     Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2005 m. birželio 9 įsakymu buvo suformuota Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (pirmoji). Joje dirbo šie Kultūros paveldo centro atstovai: I. Kačinskaitė – nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistė, architektūros ir urbanistinių vietovių ekspertė; specializacija Taryboje – želdynų nekilnojamasis kultūros paveldas; D. Klajumienė – specializacija Taryboje – dailės nekilnojamasis kultūros paveldas; E. Ivaškevičius (pirmininkas) – nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, istorinės meninės raidos ekspertas; specializacija Taryboje – memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; M. Drėmaitė – nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistė, istorinės meninės raidos ekspertė; specializacija Taryboje – inžinerinis nekilnojamasis kultūros paveldas.
     Kultūros paveldo centro darbuotojai publikavosi: E. Ivaškevičius – Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapų atlasas, 1919-1940 m. 2003; Valdas Striužas – 1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje, 2007; G. Povilionis – Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo, 2009, Vėlyvojo baroko vargondirbystės menas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Vilniaus vargondirdystės mokykla: meistro Nicolauso Jantzono fenomentas, 2013, Vėlyvojo baroko vargondirbystės menas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, 2015; A. Giniūnienė – Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje –XX a. pražioje: sklaida ir raiška, 2013.